Project comenius bilateral



Yüklə 197,94 Kb.
səhifə3/4
tarix07.04.2018
ölçüsü197,94 Kb.
#47009
1   2   3   4


Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė.Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako:- Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada sutiksiu už tavęs tekėti.Nelaimė - tėvas buvo įsimylėjęs tą raganą. Bet jam ir vaikų gaila - nebežino, ką daryti. Apie viską papasakojo savo tarnui. Šis buvo sumanus, todėl bematant rado sprendimą:- Dvare yra dvylika šunų. Sudegink juos, pelenus nusiųsk savo išrinktajai. Bene ji supras, kieno tai pelenai? O po vestuvių, kai ras namuose sūnus, bene ką jiems darys?Ponas taip ir padarė. Iki vestuvių vaikus paslėpė, sužadėtinei nusiuntė sudegintų šunų pelenus. Ragana apuostė pelenus, bet nieko neįtarė ir sutiko tekėti.Po vestuvių ragana su ponu parvažiavo į dvarą ir iškart ėmė visur uostinėti. Kažką užuodusi, sako:- Kas čia smirdi? Visi, kurių čia neturėtų būti, juodvarniais teišlekia!Šeimininko sūnūs tuo metu buvo namo rūsyje. Vos tik ragana taip pasakė, vienas po kito jie virto juodvarniais ir išlėkė pro atvirą rūsio langelį.Tėvui liko tik viena dukrelė. Ji nieko nežinojo apie savo brolių likimą - ponas buvo uždraudęs dvariškiams apie tai kalbėti. Vieną kartą, kai mergaitei jau buvo dvylika metų, ji netyčia išgirdo du dvariškius besikalbant:- Tai ponas su mirusia žmona tik vieną dukrelę turėjo?- Kur tau! Buvo dar dvylika sūnų, bet ponas vedė raganą, kuri vaikus juodvarniais pavertė.Tada mergaitė sumanė eiti savo brolių ieškoti. Pasiuvo dvylika marškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių ir dvylika užvalkčių pagalvėms. Viską susidėjo į ryšulėlį, dar pasiėmė šiek tiek maisto ir išėjo.Ėjo našlaitė per laukus, per miškus. Visų sutiktų klausinėjo, kur galėtų būti jos broliai. Niekas nežinojo. Kartą didelėje girioje mergaitė rado atsiskyrėlio namelį. Atsiskyrėlis irgi nežinojo apie brolius, juodvarniais lakstančius, bet pasakė:- Aš valdau visus debesis. Pernakvok pas mane, rytoj sukviesiu visus debesis, gal jie bus matę tavo brolius.Kitą rytą atsiskyrėlis ir mergaitė išėjo į lauką. Visi debesys buvo sugulę aplink trobelę, todėl buvo tamsu – nors pirštu į akį durk! Senasis atsiskyrėlis paklausė apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, bet nė vienas debesis jų nebuvo matęs. Tada senukas mergaitei patarė:- Eik per tą girią - vakarop rasi mano brolio namelį. Brolis valdo visus vėjus, gal vėjai bus tavo brolius matę.Mergaitė išėjo. Vakarop rado vėjų valdovo namelį, bet kitą rytą sušaukti vėjai nieko apie juodvarniais virtusius brolius pasakyti negalėjo. Teko mergaitei dar dieną sugaišti ir eiti pas trečią brolį atsiskyrėlį, kuris valdė visus paukščius.Kai paukščiai susirinko, aplink namelį nė kojai pastatyt laisvos vietos neliko. Atsiskyrėlis klausinėjo ir didelius paukščius, ir mažus paukštelius - niekas dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, nebuvo matęs. Jau norėjo visi išsiskirstyti, bet štai atlėkė šlubas erelis.- Kodėl laiku neatlėkei? - paklausė paukščių valdovas.- Šaulys man koją peršovė, negalėjau laiku atskristi, - atsakė erelis.

- Gal matei dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? - paklausė atsiskyrėlis.- Mačiau juos: dieną juodvarniais lekioja, o naktį jie žmonės, ant vieno kalno gyvena.Tada senukas davė mergaitei dvylika smaigelių ir liepė, lipant į kalną, vis smaigyti ir smaigyti.- Tik nepamesk nė vieno smaigelio, nes nebegalėsi į kalną įkopti, - pasakė išminčius.Erelis gavo užduotį nunešti mergaitę prie kalno. Kai atskrido, mergaitė pamatė, kad kalnas aukštas aukščiausias, jo viršukalnė - virš debesų. Pradėjo mergaitė smaigelius smaigstydama į kalną lipti. Lipo lipo, jau visai netoli ir viršukalnė buvo, bet staiga vienas smaigelis iškrito ir žemyn nusirito. Mergaitė, bežiūrėdama į smaigelį, ir pati pradėjo žemyn ristis. Gerai, kad bėdą pamatė pakalnėje tupintis erelis. Jis tuoj pakilo, čiupo sveikąja koja už mergaitės ryšulėlio ir užnešė našlaitę su visu ryšulėliu ant kalno. Paleido mergaitę prie urvo ir sako:- Į šį urvą vakare sulenda tavo broliai. Įėjusi rasi dvylika lovų. Paklok ant jų paklodes, užvalkstyk pagalves, išdėliok marškinius ir kelnes. Prie kiekvienos lovos rasi po stalelį, o ant kiekvieno stalelio - po duonos kepalėlį. Nuo kiekvieno kepalėlio gali atsiriekti po riekelę ir suvalgyti. Prie durų rasi jauniausio brolio lovelę, po ja palindusi gali pernakvoti.Tai pasakęs, erelis nuskrido, o mergaitė viską padarė taip, kaip erelis buvo sakęs. Pavalgiusi palindo po jauniausio brolio lovele ir atsigulė. Vakare parskrido juodvarniai, pavirto žmonėmis ir suėjo į vidų. Broliai apsidžiaugė radę paklotas lovas ir gražius drabužius. Apsirengę pamatė, kad duonos atsiriekta. Tai jiems nepatiko, bet ką padarysi?Pernakvoję broliai vėl virto paukščiais ir išlėkė. Jų sesutė sutvarkė kambarį, paklojo lovas. Vakarop suvalgė po riekelę duonos nuo kiekvieno kepaliuko ir atsigulė po lovele.Vakare vėl broliai suėjo į kambarį, pamatė, kad kažkieno būta ir duonos valgyta. Vyriausias brolis sako:- Matote, kažkas čia lankosi. Šiandien dar nieko nedarysiu, bet jei trečią kartą kas nors duonos atsirieks, tai visą urvą išversiu, bet ateivį surasiu.Mergaitė išsigando, guli - užmigti negali. Kai visi broliai sumigo, mergaitė ėmė jauniausiąjį brolį budinti. Tas klausia:- Kas čia mane už kojos tampo?- Tai aš, jūsų seselė. Džiaugiuosi, kad jus suradau, bet dabar bijau vyriausio brolio, girdžiu, kad jis pyksta. Ką man daryti?- Miegok, - sako jaunėlis, - rytoj pamatysime.Kai visi broliai atsikėlė, jauniausias klausia vyriausiojo:- Vakar, brolau, žadėjai urvą versti, ateivio ieškoti. O ką darytum, jei kokį giminaitį rastum?Vyriausias brolis sako:- Matau, kad tu žinai, kas čia yra. Pasakyk!- Išlįsk, sesute, pasirodyk. Kas bus, tas bus, - sako jauniausias brolis, pakėlęs savo lovos paklodę.Pamatęs sesutę, vyriausias brolis ne apsidžiaugė, o nusiminė:- Jei tu būtum iškentusi namuose dar vienerius metus, būtum mūsų sulaukusi, o dabar visi turėsime dar dvylika metų vargti. Jei iškentėsi tiek laiko nė žodžio nepratarusi, tai dar pasimatysime.Tai pasakęs, liepė sesutei sėsti jam ant nugaros. Visi broliai vėl pavirto juodvarniais ir nunešė sesutę į didelį mišką, pasodino aukštos eglės viršūnėje, atsisveikino ir paliko. Vargšė mergaitė daug dienų praleido eglės viršūnėje, net drabužėliai jos suplyšo. Gerai dar, kad lietutis ją pagirdydavo, o eglės drevėje rado kažkokio paukščio paslėptų riešutų.Vieną dieną po tą mišką medžiojo karalaitis. Jis iškart pamatė, kad medžiokliniai šunys apstojo aukštą eglę ir pradėjo loti. Karalaitis su kitais medžiotojais prijojo arčiau ir mato - medyje yra mergaitė. Pradėjo ją kalbinti, ragino iš medžio išlipti. Mergaitė tyli, iš medžio nelipa. Tada karalaitis įsakė vienam tarnui:

- Įlipk į medį ir iškelk mergaitę!



Tarnas įlipo, bet mergaitė jam gestais parodė, kad yra be drabužių ir nepasidavė iškeliama. Tarnas nulipo žemyn ir paaiškino karalaičiui, kodėl mergaitė nelipa iš medžio. Karalaitis įsakė tuoj pat surasti gražius drabužius ir duoti mergaitei. Kai našlaitė apsirengė ir išlipo iš medžio, visi pamatė, kokia ji gražuolė. Karalaitis įsimylėjo rastinukę ir kitų merginų nė matyti nenorėjo. Jo tėvai iš pradžių nenorėjo, kad sūnus vestų nebylę, bet našlaitė buvo tokia graži ir gera, kad pagaliau tėvai nusileido. Dvylikos brolių sesutė tapo karalaičio žmona.Po kelerių metų jaunoji šeima susilaukė sūnaus. Tuo metu karalaitis buvo išvykęs, o jaunąją karalienę pakvietė slaugyti jos pamotę raganą. Kaip tyčia. Ta ragana gimusį sūnelį išmetė, surado šuniuką ir visiems rodo:- Žiūrėkite, koks jos vaikas!Karalaičio tėvai išsigando, parašė sūnui laišką, kad greičiau grįžtų namo ir žmona atsikratytų. Karalaitis grįžo, pažiūrėjo į liūdną, bet gražią ir gerą savo žmoną ir nutarė nieko nedaryti. Jaunoji karalienė negali žodžio pratarti. Kaip teisybę pasakyti?Po metų gimė dar vienas sūnus. Karalaičio vėl nebuvo namuose, o ragana vaikutį vėl išmetė ir visiems rodo kačiuką:- Žiūrėkite, vėl ne žmogaus vaikas gimė!Vėl tėvai parašė laišką sūnui, vėl grįžęs sunūs nesutiko savo žmonos skriausti. Bet kai dar po metų gimė trečias sūnus ir vėl ragana visiems parodė šuniuką, karalaitis nebežinojo, ką daryti. Nusiminęs jis pasakė:- Darykite, kaip išmanote!Teisėjai apkaltino jaunąją karalienę raganavimu ir liepė sudeginti ant laužo. Tokie laikai buvo...Sukrovė didelį laužą, uždegė ir veda karalienę sudeginti. Bet užėjo toks lietus, kad visai ugnį užgesino, visą laužą užliejo. Teko budeliams ieškoti sausų malkų ir iš naujo laužą krauti. O jau visai dvyliktieji metai baigiasi, tik vienos valandos trūksta, tuoj atskris karalienės broliai. Vos tik ėmė kurti laužą iš naujo, pasigirdo sparnų šlamesys, ir visi pamatė atlekiant dvylika juodvarnių.Nusileido pirmasis juodvarnis, virto žmogumi ir atsivedė už rankos trejų metų vaikelį - išmestąjį karalių sūnelį. Nusileido kitas juodvarnis, virto žmogumi ir ant rankų atsinešė antrąjį sūnelį. Trečiasis atsinešė vos gimusį trečiąjį sūnelį. Broliai apstojo laužą ir sušuko:- Ką jūs čia darote?! Kodėl mūsų nekaltą sesutę norite sudeginti? Greičiau meskite į ugnį pamotę raganą!Dabar jau ir jaunoji karalienė galėjo kalbėti. Visi žmonės išgirdo apie pamotės piktadarybes, suprato, kaip sesutė savo brolius mylėjo ir iš meilės dvylika metų tylėjo. Tada visi griebė raganą ir įmetė į ugnį.Iš džiaugsmo, kad mylima žmona gyva liko ir jos broliai atsirado, karalius iškėlė didelę puotą. Ir aš ten buvau, daug mačiau ir girdėjau, alų ir midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj neturėjau.dscf0563.jpg

dscf0783.jpgdscf0577.jpg

dscf0906.jpgdscf0950.jpg


Poem by Antanas Baranauskas
(1835 - 1902)

http://members.efn.org/~valdas/line4.gif

c:\users\33vasara\desktop\download.jpgdscf1015.jpg


THE ANYKŠČIAI GROVE
Stump-littered hillocks, desolate and bare,

Can anyone believe you once were fair?

Where are your former charms? Where did they go?

Where is your humming when the wind would blow

And toss the white-wood foliage to and fro

And rock your pines, as centuries ago?

Where are your birds and nestlings to be found

Whose chirping such contentment spread all round?

Where are your living creatures large and small,

The burrows and the lairs that housed them all?

All, all has gone: in the deserted plain

A few disfigured pines alone remain.

With needle, cone and twig the earth is strewn

A barren waste the sun bakes hard in June,

A sight the soul views with as much distress

As ruined palaces rank weeds possess,

Or heaps of rubble where a town once teemed,

Or bone-dry moss where marshland softly gleamed.dscf1034.jpg

Once walking here you found your eyes would ache:

The forest would your soul so merry make,

Your heart so glad you wondered in surprise:

Where am I in a wood or Paradise?

All that surrounds you with such beauty glows!

With every scent the forest woos your nose

And lively sounds you hear in every part.

You sense a deep calm soothing to the heart.


What scents abound! Pine resin fills the air.

The scent of flowers gentle breezes bear.

In clearings white-red clover, camomile

And thyme with fragrance rare your nose beguile.

The presence of an anthill you can tell.

Leaf, needle, pine-cone have a different smell

Each time you pass. A breeze however slight

Will bring new scents each time for your delight.

Here's aromatic cranberry and moss.dscf1040.jpg

Here orchard-blossom scents you come across.

The forest like a living creature breathes:

The nearby field and meadowland it wreathes

In fragrance, while among its pines in turn

The scents of field and meadow you discern.

All mingle in the air, so thick they come

Your nose cannot distinguish every one.

It is as if wood, meadow, field combine

Their richest scents to make a perfume fine

Which to God's glory they are offering

As they together sigh, rejoice and sing.

Their voices weave a hymn of many partsdscf1031.jpg

To touch with perfect harmony our hearts.

How fine are forest sounds, not only scents!

The forest hums, resounds with eloquence,

While midnight brings a silence that is so

Profound you hear each leaf and flower grow,

Hear tree to tree in gentle whispers call,

Each star through heaven move, each dewdrop fall.

The heart is hushed. Such peace reigns everywhere

The soul soars heavenward in quiet prayer.

But when the new day dawns with gleaming brow

And blades of grass, dew-laden, earthward bow

The forest wakens, night-time silence flees

And day again resumes its melodies.

That rustle? It's a leaf the breeze has stirred

Or, stirring in its nest, a waking bird.

That crackling? It's a homebound wolf who, loath

To hunt by day, breaks through the undergrowth.

A captured duck the fox bears to his lair,dscf1044.jpg

A badger scurries from his burrow there,

A roe bounds past, a squirrel neatly takes

A flying leap onto a bough that shakes,

A stoat or marten rummages about

The forest creatures are all up and out.


There was a time, a time when beauteous calm

The forest breathed, our hearts to soothe and charm.

For Lithuanians relish calm and ease

As lush grass relishes a gentle breeze

That stirs dark ripples as it passes by:

We often weep in woods, not knowing why.

For it is there we feel a pain is eased,

The heart soothed and anxiety appeased;

Warm tears born of a sentiment unique

Come rolling then like pearl dew down the cheek.

Long afterwards our lungs breathe the forest air,

Our breast as gently stirs as pines do there.

Such deep tranquillity pervades the soul

It bows as wheatears do when ripe and whole.

This is the source from which our tears and sighs,

Our solace and our poetry arise.dscf1204.jpg

Now all has gone In the deserted plain

A few disfigured pines alone remain.


Our folk have always lived at one with trees

And know few closer lifelong friends than these.

With windfalls only would they heat their hut,

Plait doors from branches, no boards would they cut

And no ax to a trunk they ever laid

Unless the tree already was decayed.

In turn the forest soothed and gave delight,

Loved Lithuania's folk with all its might.

It clothed and fed them, sheltered them as well,

To bar the way to enemies it fell,

In evil days a refuge from our foes,

In time of grief a place of sweet repose,

In happy days its charms it would unfold,

At all times granting blessings manifold.dscf1197.jpg

Then hard times came. Of hunger people died,

Made bark soup, baked their bread with moss inside.

Such starving folk who hardly eat at all

In time of plague like trees will reel and fall.

The forest pitied them, dew tears it shed

And wet its crowns in grey clouds overhead.

"My starving brothers all!" it cried. "Fight back!

A blessing on the hand that wields an ax!"

They wept, did those who first a few trees felled.

Their children groaned the ax salvation spelled.

Their children's children sighed, cut more trees down.

Their great-grandchildren carted logs to town

And when to market forty loads they sent

Rejoiced, assured of one day's nourishment.

With timber so abundant prices fell.

They sold until there was not much to sell.

Whatever money they received they drank

And into ways of dissolution sank.

And so no forest did our fathers find,

Yet found they were like brothers of one mind

To save land for the trees for which they pined,

So sorely bitter tears would their eyes blind

On viewing stumps: for Lithuanian soulsdscf1017.jpg

Whom forest beauty nurtures and consoles

In treeless bleak expanses run to seed,

They wither and expire in sorest need.

Our treeless generation from old songs

Learns forest lore and for a forest longs.

Our folksong from a love of trees has grown

And all the songs were to our fathers known.

So now a pinewood patiently they reared

And in their loving labors persevered.

They raised a handsome pine grove, dense as reeds.

The young at heart and children were well pleased.

Such care of their new grove did people take

No twig, however tiny, would they break.

Anyksciai town rejoiced the trees looked good

And people went elsewhere for firewood.

Then came a forester who toured the site,dscf1222.jpg

Dug ditches, posted watchmen day and night,

Barred grazing, mushroom picking... He seemed strict

But on the sly sold wood and mushrooms picked.

He lied to his superiors; when folk

Complained he punched them and their teeth he broke.

He rooted pinetrees up year after year

And soon there was again a wasteland here

Bare hills with stumps are all that now remain,

For which we weep and sing our sad refrain.

Unfinished is my lay: such pain at heart

Lies heavy on the soul and makes it smart.

That force which gnawed the forest for so long

Assailing heart and soul curtails my song.


Anykščiai, 1859
Translated by Peter Tempest

Antanas Baranauskas (authior)

Anykščių šilelis  (poem title)
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

Kai balto miško lapeliai šlamėjo

Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?

Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykraivės liko!..

Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

Kepina saulė nenaudingą plotą,

In kurį žiūrint teip neramu regis:dscf1148.jpg

Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..


Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;

Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,

Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:

Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!

tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Minkštučiukai samanų patalai ištiesti

Galvą in save traukia ir liula užliesti.

Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,

Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.

Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų

Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.

Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį

Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.

Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,

Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,

Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,

Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,

Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -

Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.

Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako

Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.

Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,

Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,

Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,

Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.

Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,

Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,

Arba patys savaimi suglebę supūsta, -

Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.

Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių - ,,grybų pulkaunykas"

Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas dscf0575.jpg

Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.

Greit auga, ilgai esti giminių visokių:

Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.


Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;

Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.

Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,

Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.

Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,

Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę

Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį

Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.

Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę

Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.

Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:dscf0661.jpg

Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;

Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.

Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,

Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,

Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,

Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo

Medžian gailysta virto - pati egle tapo,

Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.

Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;

Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.

Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti

Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.

Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,

Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;

Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta dscf0657.jpg

Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.

Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,

Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;

Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,

Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,

Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,

Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni

Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia

Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.

Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!

Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,

Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,

Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.

Už pusvarsčio nesmato - toksai tankumynas!

Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;

Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,

Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.


Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:dscf0712.jpg

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,

Jauti ramunes, čėbrus - žoleles dirvonų;

Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.

Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;

Čia medžio žiedų kvapas - lyg sodas pratrūko.

Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:

Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,

Laukais, pievom atgauna. - Viduj pušynėlių

Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.

Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,

Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;

Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,

Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,

Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,

Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,

Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia, dscf0678.jpg

Kad jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia.


Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,

Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.

Vidunaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,

Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.

Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,

Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,

Tada šilas nubunda, visa yra tyla,

Prasideda pamažu šventa dienos byla.

Kas ten šlama? - Ė vėju papūstas lapelis,

Ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis. dscf0648.jpg

Kas ten treška? - Ė vilkas: dieną mat ažuodžia,

Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.

Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus,

Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;

Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;

Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;

Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,

Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja.

Kas ten taukši? - Ė stuobrį kapoja genelis.

Kas mekena? - Ėgi mat perkūno oželis.

Kas ten šnibžda? - Ė šnypščia iš kelmo piktoja,

Ėgi srove teškena upelė šventoja.

Kas ten kalbas? - Ė žąsys paupėj gagena;

Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;

Ėgi antys ,,pry! pry! pry!" priskridę int liūną;

Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:

,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?

Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?"

Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:

Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.

Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą

Trotina: ,,Ieva, Ieva! neganyk po pievą!"

Čia paupėj ,,ri-u! ri-u! ri-u!" tilvikas sušuko,

Čia vėl balsų visokių - lyg trūkte pratrūko.

Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos;dscf0720.jpg

Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos,

Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda:

Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda.

Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:

Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus:

Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos,

Ir vis dūšion įsmenga - lyg Lietuvos dainos.

Tie visoki balseliai teip krūvon suplaukia,

Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia,

Ir sutartinę taiso, ir teip gražiai dera:

Siaudžia tik, tartum siaudžia - rentavimo nėra.

Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta, dscf0683.jpg

Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta,

Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas, -

Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.


1858 m. Anykščiuose


Antanas Baranauskas wrote The Anykščiai Grove at just 24 years old when he was a theology student. It is considered his major poetic work, and is celebrated for its rich, distinctive Lithuanian. Later in his life, Baranauskas became a pioneer in the study of Lithuanian grammar. Towards the end of his life, he was named Bishop of Seinai. Contemporary Lithuanian poet Sigitas Geda said this about the poem: "I can honestly say that there is nothing remotely similar to The Anykščiai Grove. It is so important to the Lithuanian national psyche because it captures the Lithuanian soul: the catastrophe and the pain of a soul, the tragedy of losing paradise forever. So, I'd say we must perceive Baranauskas' poem as the highest note of the Lithuanian soul. We speak of it in these terms, it may appear foolish to those who have lost their understanding of soul, of nature, of the universe. But a person who does not understand the earth, the oceans and the trees is a barbarian." The Anykščiai Grove was written between 1858-1859, when Lithuania was facing harsh Czarist repression. The poem, considered among the most influential works of Lithuanian literature, is not merely a celebration of forest. It also was written as a metaphor for a vanquished, moribund Lithuania, which was once a great regional power but whose fate under Russia at the time looked bleak, indeed. The poem also captures the passion for forests and trees that runs Baltic-wide.









Yüklə 197,94 Kb.

Dostları ilə paylaş:
1   2   3   4




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©muhaz.org 2024
rəhbərliyinə müraciət

gir | qeydiyyatdan keç
    Ana səhifə


yükləyin