Vytauto didžiojo universitetas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS KATEDRA

Viktorija Vaičekauskaitė

ELNININKYSTĖ LIETUVOJE

Bakalauro baigiamasis darbas

Biologijos studijų programa, valstybinis kodas 61201B103

Biologijos studijų kryptis

Vadovas: prof. A. Paulauskas _ _________ ________

(Mokslinis laipsnis, vardas, pavardė) (parašas) (data)

Apginta: prof. habil. dr. G. Kamuntavičius _______ _ ________

(Gamtos mokslų fakulteto dekanas) (parašas) (data)

Kaunas, 2009
Darbas atliktas: 2009 m. Vytauto Didžiojo universitete, Biologijos katedroje.
Recenzentas: Karolina Čepurnienė

(recenzento inicialai ir pavardė, mokslinis laipsnis ir mokslinis vardas, mokslų sritis ir kryptis)

Darbas ginamas: viešame bakalaurų darbų gynimo komisijos posėdyje 2009 metų birželio 17 d. Vytauto Didžiojo universitete, Biologijos katedroje, 801 auditorijoje 9 valandą. Adresas: Vileikos 8, 3035 Kaunas, Lietuva.
Protokolo Nr. .........

darbo vykdytojo pavardė ir parašas V. Vaičekauskaitė ...........
mokslinio vadovo(-ai) pavardė ir parašas prof. A. Paulauskas ...........

katedra, atsakinas už bakalauro darbo parengimą Biologijos katedra
katedros vedėjo pavardė ir parašas prof. A. Paulauskas ...........

TURINYS

SANTRAUKA
Šiame, baigiamajame bakalauro darbe aprašoma elnininkystės istorinė raida, elninių žvėrių morfologinis ir morfofiziologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės. Apžvelgiami elninių žvėrių auginimo aptvaruose teisiniai reikalavimai, elninių žvėrių auginimas aptvaruose Europoje. Atlikta duomenų analizė, apie aptvaruose auginamus elninius žvėris ir laisvėje gyvenančius Lietuvos elninius žvėris.

Atlikus duomenų analizę apie 2008 m. Lietuvoje aptvaruose auginamus elninius žvėris, buvo nustatyta, kad Lietuvoje yra 85 elninių žvėrių ūkiai, kuriuose iš viso yra auginami 3195 elniniai žvėrys: 1302 – danieliai, 1142 – taurieji elniai, 670 – dėmėtųjų elnių, 47 – dovydo elniai, 31– stirna ir 3 – šiaurės elniai.

Išanalizavus 2006 – 2009 metų duomenis apie natūralią Lietuvos elninių žvėrių populiaciją, pastebimas natūralios populiacijos didėjimas. Didėja tiek bendras žvėrių skaičius, tiek kiekvienos elninių žvėrių rūšies skaičius. Šiuo metu Lietuvos miškuose gyvena šios elninių žvėrių rūšys: stirnos, taurieji elniai, briedžiai ir danieliai. Labiausiai palitusi Lietuvoje yra stirnų populiacija. Šiuo metu jų populiacija yra išaugusi iki 112091 stirnų.

SUMMARY
This last Bachelors degree assignment concludes deer-breeding historical development, wild deer’s morphological and morph physiological description, bio ecological characteristics. It examines deer’s lawful requirements in yards, and deer’s growth all over the Europe. Analyses held information about deer living in yards and those living in a wild in Lithuania.

After analysing held information about deer living in Lithuania’s yards in 2008 , it was noted, that there is 85 deer farms, which growths 3195 deer in total: 1302- fallow-deer, 1142- red deer, 670- sika deer, 47- Père David's deer, 31- roe and 3- reindeer.

Reviewing information about natural deer population in Lithuania in 2006- 2009, it has been noticed natural increase in growth. Not just total numbers are increasing but the separate species. Nowadays in Lithuanian forests we can find these species of deer: roe, red deer, elks and fallow-deer. The most common is roe population. At the moment there are up to 112091 roes around.

ĮVADAS
Elnių šeima (Carvidae) priklauso žinduolių (Mammalia) klasei, porakanopių (Artiodactyla) būriui. Elninių šeimos žvėrys gražūs, proporcingi, ilgomis lieknomis kojomis. Patinai raguoti, ragai gražūs, dideli ir šakoti. Ragus meta rudenį arba žiemą, po rujos atauga nauji. Tai Lietuvos miškų, laukų, krūmynų ir viso kraštovaizdžio puošmena. Svarbi miško ekosistemos dalis.

Natūrali elninių žvėrių populiacija Lietuvoje kas metai didėja, ypač išaugusi yra stirnų populiacija. Taip pat didėja ir kitų elninių žvėrių rūšių populiacijos. Populiacijų reguliavimui yra limituojama medžioklė.

Elninius žvėris galima auginti tokiuose vietose, kur nėra derlinga žemė ar patogus žemdirbystei reljefas. Taip pat šie žvėrys nereikalauja daug priežiūros, todėl vis daugiau žmonių susidomi elnininkyste. Elninių žvėrių auginimas teikia naudą gamtai, auginant tokiuose vietose, kur sunku apdirbti žemę, ją žvėrys atnaujina, nuėsdami seną žolę. Kai kurie elninių žvėrių augintojai, savo auginamus gyvūnus paleidžia į laisvę, taip didindami natūralios populiacijos dydį.

Šiuo metu elninių žvėrių auginimo aptvaruose tikslas – didinti šių žvėrių populiaciją, bei periodiškai išleidinėti į gretimai augantį mišką. Norint išleisti laukinius žvėris auginamus aptvare į laisvę reikia juos tam paruošti, kad patekę į natūralią aplinką galėtų susirasti maisto, mokėtų apsiginti nuo kitų žvėrių, kovoti už savo vietą. Norint sėkmingai ir intensyviai veisti gyvūnus nelaisvėje, jie turi būti dalinai prijaukinti. Tik tokie gyvūnai lengvai pakelia nelaisvę, gali misti kitokiu negu gamtoje maistu, daugintis dirbtinėmis sąlygomis. Veisiant laukinius gyvūnus nelaisvėje susiduriama su dviem labai priešingomis problemomis: prijaukinimu ir sulaukėjimu.

Auginant laukinius žvėris aptvaruose su tikslu juos išleisti į laisvę, privaloma auginti tik tai geografinei zonai būdingus gyvūnus, kad nebūtų užterštas ar net nepataisomai sugadintas vietinės rūšies genofondas. Todėl auginant ir veisiant žvėris turi būti griežtai laikomasi reikalavimų, kad tam tikros rūšys nepabėgtų į laisvę ir nesikryžmintu su vietinėmis rūšimis.
Darbo tikslas

1. Įvertinti elninių žvėrių auginimo galimybes ir perspektyvas Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti elnininkystės istorinę raidą.

2. Apžvelgti elninių žvėrių auginamo aptvaruose teisinius reikalavimus.

3. Apžvelgti elninių žvėrių auginamą aptvaruose Europoje.

4. Įvertinti kokiuose Lietuvos elnynuose kiek ir kokių rūšių elniai auginami.

I. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Elnininkystės istorinė raida

Seniausias iš mokslui kol kas žinomų briedžių protėvių yra laikomas prieš 1 mln. metų gyvenęs briedis MEGACEROS. Taip pat rastos ir kitų – „jaunesnių“ jo giminaičių liekanos: „Irish elk“ (Airijos briedžio) bei „stag-moose“ (Selickas, T., 2008)

Genties Alces kaulinių liekanų randama vėlyvojo plioceno ir ankstyvojo pleistoceno sluoksniuose, kurie susiklostė prieš 1 milijoną – 500 tūkstančių metų. Pleistoceno epochos pradžioje šiaurinėje Azijos dalyje buvo paplitęs plačiakaktis briedis (Alces latifronus). Šio briedžio kaukolei būdinga masyvi kakta ir didelis plotis už akiduobių. Masyvūs ragų kelmeliai, kaip ir dabartinių briedžių, yra vienoje plokštumoje su kaktikauliais. Ragų kotai ilgi, o mentės spinduliškos. Šiaurės Amerikoje pleistocene ir haloceno pradžioje gyveno Skoto elniabriedis (Cervalces scotti). Jo kaukolė labai panaši į dabartinių briedžių, bet ragai su ilgais kotais ir lanku išlinkusiomis, iš trijų dalių mentėmis. Elniabriedžiai išmirė ankstyvajame holocene ( prieš 8 – 9 tūkst. metų) . Manoma, kad plačiakaktis briedis ir Skoto elniabriedis turėjo bendrą protėvį, kuris iš Euroazijos išplito į Ameriką dar pliocene. .Dabartinių briedžių (Alces alces) kaulų liekanos Eurazijoje žinomos tik iš vidurinio pleistoceno sluoksnių, kurių amžius 100 – 150 tūkstančių metų (Baleišis, kt., 1987).

Stirnų gentis iš elninių šeimos yra viena seniausių ir neturi kitų artimos giminystės šiuolaikinių genčių. Artimos jai formos Europoje ir Azijoje atsirado pliocene, maždaug prieš 10 – 20 mln. Metų. Prasidėjus ledynmečiams, Vidurio Europoje jau gyveno stirnos, labai panašios į dabartines. Seniausių jų liekanų (650 tūkst. metų senumo) rasta tarp Reino ir Maino upių. Netoli Liuneburgo (VFR) rasti 50 tūkst. metų senumo gerai išsilaikę stirnino ragai, menkai tesiskiriantys nuo dabartinių. Kaip rūšis stirna Europoje visiškai susiformavo po paskutinio apledėjimo. Traukiantis ledynui į šiaurę, stirnos kartu su kitais miškastepių faunos atstovais išplito dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Manoma, kad tai buvo prieš 8 – 9 tūkst. metų (Baleišis, kt., 1987).

Gentis Cervus pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje, pliocenui pereinant į pleistoceną (prieš 1 mil. metų) . Vėlyvojo pleistoceno elnių ragai panašūs į dabartinių, vadinasi, tuo laiku rūšis visiškai susiformavo (Baleišis, kt., 1987).

1956 m. ir 1972 m. tauriųjų elnių buvo atvežta iš Voronežo, 1969 – 87 m. jie buvo gaudomi ir perkeliami į kitas vietas šalies viduje. Natūraliai imigravo prieš II pasaulinį karą iš Latvijos, po karo – iš Lenkijos ir Kaliningrado srities (Balčiauskas, kt., 1997).

Dėmėtojo elnio ir kitų šios genties gyvūnų bendri protėviai žinomi iš Europos ir Azijos ankstyvojo plioceno. Iš ragų sandaros, kailio dėmėtumo dėmėtasis elnias yra primityvesnis už jam artimą taurųjį elnią (Baleišis, kt., 1987).

Į Lietuvą dėmėtieji elniai buvo atvežti 1954 metais iš Kalnų Altajaus ir paleisti į Dubravos mišką prie Kauno. Buvo pagausėję iki 60 – 70 žvėrių, bet vėliau išnyko. Šiuo metu Lietuvoje yra tik aptvaruose laikomų dėmėtųjų elnių. Dėl kryžminimosi su tauriaisiais elniais, laikyti dėmėtuosius elnius laisvėje netikslinga (Sabaliauskas, 2008).

Danieliaus kilmė nevisai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje žinomos iš pleistoceno laikų. Prieš paskutinį ledynmetį danielius gyveno Centrinėje Europoje, bet vėliau pasitraukė toliau į pietus. Dar vėliau, istoriniais laikais, jis buvo introdukuotas beveik visuose Europos šalyse. Natūralus danieliaus arealas apima viduržemio jūros krantus ir dalį Mažosios Azijos (Baleišis, kt., 1987).

Į Lietuvą europinis danieliai atvežti XVI-XVII a. (tikslių žinių nėra). Kaip ir kitose šalyse, jie buvo laikomi aptvaruose prie didikų pilių ir dvarų, patekdavo ir į atvirus medžioklės plotus. Dar XIX a. vid. Minima pora šimtų žvėrių, laikomų Raseinių ir Telšių apskričių dvaruose, tarpukaryje keliasdešimt danielių laikėsi Joniškio, Kuršėnų ir Šiaulių urėdijų miškuose (Kamičaitis, 2008).

1.2 Elninių žvėrių auginimas aptvaruose

Elniniai žvėrys aptvaruose Lietuvoje pradėti auginti jau XIV amžiuje. Kryžiuočių pasiuntinys K. H. Kyburgas 1397 metais aprašė šalia Vilniaus esantį žvėryną, kuriame buvo auginami stumbrai, elniai. Vėliau daug kur prie dvarų įsteigtuose aptvaruose auginti danieliai ir taurieji elniai. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma šių aptvarų sunyko, į laisvę pasprukę danieliai buvo išgaudyti plėšrūnų ar sumedžioti, tačiau taurieji elniai šiaurinėje šalies dalyje išliko ir iš jų pradėjo formuotis dabartinė šių žvėrių kaimenė laisvėje. Tauriųjų elnių šalyje šiuo metu suskaičiuojama virš 10 tūkst., jiems pavojus negresia (E. Bukelikis, 2005).

Atsižvelgiant į tai, kokią veiklą numatoma plėtoti, yra skiriami intensyvaus, pusiau intensyvaus ir ekstensyvaus ūkininkavimo voljeruose būdai. Intensyvaus elninių žvėrių auginimo aptvaruose žvėrių tankumas didelis – 1 ha aptvaro plotui tenka iki 10 elnių arba iki 20 danielių. Žvėrys čia šeriami ištisus metus. Tokiuose aptvaruose auginamiems žvėrims būtina nuolatinė veterinaro priežiūra. Kadangi aptvaruose auginamų gyvūnų elgsena ir biologija būna pakitusi, reikia specifinės žvėrių priežiūros: patinams nupjaunami ragai, kad vieni kitų nesužalotų. Medžioklės požiūriu tokie aptvarai nėra įdomūs, jie artimesni žemės ūkio sričiai. Pagrindinė intensyvaus žvėrių auginimo būdo paskirtis – gaminti mėsos produkciją, rečiau kitus produktus – pantus, ragus. Tai perspektyvi veikla, ypač tinkama nederlingose žemėse (Baleišis, kt., 2005).
1.3 Elninių žvėrių auginimo aptvaruose teisiniai reikalavimai

Fizinis arba juridinis asmuo, norintis aptvare, voljere ar kitame statinyje laikyti laukinius gyvūnus turėtų domėtis laukinio gyvūno gyvenamąja aplinka, mityba, veisimusi, populiacijos struktūra bei mirtingumu, taip pat vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. D1-9/B1-12 (Žin., 2008, Nr. 227) „Dėl laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 250/224 pakeitimo“ (Žin., 2008, Nr. 6-227) taisyklių reikalavimais. Šios taisyklės reglamentuoja laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje sąlygas bei reikalavimus, kurių turi laikytis kiekvienas laukinių gyvūnų aptvaro, voljero ar kito statinio naudotojas. Laukinių gyvūnų savininkas turi turėti Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą leidimą „Laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“. Fiziniai ar juridiniai asmenys, ketinantys laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui pagal numatomą aptvaro, voljero ar kito statinio steigimo vietą pateikia nustatytos formos paraišką. Joje nurodoma: numatomo įrengti aptvaro, voljero ar kito statinio teritorija, plotas, adresas, numatytos laikyti gyvūnų rūšys, individų skaičius, jų laikymo tikslai. Prie paraiškos pateikiamos žemės (statinio) naudojimo teisėtumą įrodančių dokumentų kopijos. Taip pat reikalinga gauti pažymą iš apskrities, miesto ar rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apie teritorijos tinkamumą laikyti paraiškoje išvardintus laukinius gyvūnus, atsižvelgiant į jų rūšį bei skaičių. Jeigu aptvarą ar voljerą numatoma įrengti miške – reikalinga gauti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimą apriboti fizinių asmenų lankymąsi teritorijoje, jeigu aptvarą, voljerą ar kitą statinį numatoma įrengti saugomoje teritorijoje – leidimą tikslinga suderinti su saugomos teritorijos direkcija, kuriai ši teritorija priskirta. Aptvaro įrengimo vieta ir forma turi būti parenkama taip, kad nesuardytų nusistovėjusių laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų migracijos kelių. Aptvarai įrengiami vadovaujantis „Laukinių gyvūnų laikymo zoologijos soduose standartizavimo programos“, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 346 (Žin., 2002, Nr. 81-3502  ), taisyklių reikalavimais. Ne visi aptvarų, voljerų ar kitų statinių naudotojai laikosi šių taisyklių. Laikytis šių taisyklių svarbu, kadangi plėšrieji žvėrys, dėmėtieji elniai, Dovydo elniai, bei kiti laukiniai gyvūnai, ištrūkę iš aptvaro gali sukelti pavojų žmogaus gyvybei bei pakenkti tauriųjų elnių genetikai. Į aptvarus, voljerus ar kitus statinius laukiniai gyvūnai įleidžiami tik kliniškai sveiki bei turint įsigijimo teisėtumą patvirtinančius dokumentus. Aptvarų, voljerų ar kitų statinių naudotojai kiekvienais metais iki sausio 10 d. turi pateikti Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams duomenis apie aptvaruose, voljeruose ar kituose statiniuose laikomų laukinių gyvūnų skaičiaus pokyčius per praėjusius metus ir jų būklę. Taip pat pildyti registracijos žurnalą, kuriame įrašomi duomenys apie laikomus laukinius gyvūnus (rūšis, laukinių gyvūnų skaičius, amžius, lytis, sveikata, gimimo ir mirties datos, įsigijimo šaltinis, informacija apie laukinių gyvūnų perkėlimą, pervežimą į kitą vietą) (Vaickus, 2008).
1.4 Elninių žvėrių auginimas aptvaruose Europoje

Elniniai žvėrys aptvaruose auginami daugelyje Europos šalių. Elnių asociacijos yra įkurtos šiuose Europos valstybėse: Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje.

Dažniausiai Europoje yra auginami danieliai ir taurieji elniai, taip pat auginami ir dėmėtieji elniai, šiauriniai elniai ir kitos elninių žvėrių rūšys. Elninių žvėrių auginimo aptvaruose tikslas Europos šalyse – tai žvėrienos pardavimui, eksportui i kitas šalis, taip pat veisimui ir pardavimui, dirbtinių medžioklės plotų kūrimui, kraštovaizdžiui gražinti ir natūralios populiacijos didinimui išleidžiant žvėris į laisvę. Į laisvę dažniausiai žvėris išleidžia urėdijos, nes jų tikslas nėra verslas.

Labiausiai elninių žvėrių auginimas aptvaruose Europoje yra paplitęs Vokietijoje, pagal asociacijos duomenis šioje šalyje yra 4000 elninių žvėrių ūkiai. Šiuose ūkiuose yra auginami danieliai, jie sudaro 95 % visų ūkiuose auginamų elninių žvėrių ir likusius 5 % sudaro taurieji elniai ir dėmėtieji elniai. Tokį didelį kiekį auginamų danielių įtakoja tai, kad jų mėsa itin kokybiška, iš laukinių gyvūnų viena geriausių ir yra labai vertinama pasaulyje. Vokietijoje įrengta daug ir didelių aptvarų, kur žvėrys auginami verslo tikslams jų mėsa parduodama, eksportuojama į kitas šalis. Taip pat pardavinėjami ir gyvi žvėrys kitų šalių elniniams ūkiams.

Daugelyje Europos šalių, kur elniniai žvėrys yra auginami dideliu mastu, taip kaip Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje, Airijoje galime matyti pramoniniu būdu auginamas elnių kaimenes.

Kadangi elninių žvėrių auginimas aptvaruose yra nauja ūkinė veikla, tai daugelyje Europos valstybių elnininkystė yra intensyviai plėtojama, vis daugiau žmonių susidomi šia veikla. Norvegijoje ir Švedijoje ypač populiarėja elnininkystė ir vis daugiau atsiranda ūkininkų auginančių šiuos žvėris. Šiuose šalyse auginama daug šiaurinių elnių, nes šiai rūšiai yra palankios oro sąlygos, gamtos reljefas, o ūkininkams dažniausiai nereikia jų papildomai šerti net žiemą, nes šiauriniai elniai žiemą gali misti kerpėmis, išsikasę jas ragais iš po sniego. Tačiau vis daugiau žmonių susidomi laukinių žvėrių auginimu aptvaruose ne dėl tikslų didinti natūralią populiaciją, gražinti kraštovaizdį, bet plėtoti kaip pelningą verslą.

1.5 Elninių šeimos gyvūnų morfologinis ir morfofiziologinis apibūdinimas
Elnių šeima (Carvidae) priklauso žinduolių (Mammalia) klasei, porakanopių (Artiodactyla) būriui. Dauguma gražūs, proporcingi, ilgomis lieknomis kojomis žvėrys. Patinų galvą puošia įvairios formos ir didumo šakoti ragai, kuriuos kasmet, rudenį ar žiemą, numeta, o iki rujos užauga nauji. Kai kurių rūšių raguotos ir patelės (Prūsaitė, kt., 1988).

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš viso 32 rūšys. Lietuvoje 5 rūšys : briedis (Alces alces L.), stirna (Capreolus capreolus L.), taurusis elnias (Cervus elaphus L.), danielius (Cervus dama L.), dėmėtasis elnias (Cervus nippon T.).

1.5.1 Briedis (Alces alces L.)

Briedžio galūnės ilgos, masyvi priekinė liemens dalis, ryškus gogas, didelė galva, kurios apatinėje dalyje, ties kaklo pradžia, yra plaukais apaugusi odos skiautė, vadinamoji barzda (Logminas, Prūsaitė, Virbickas 1982). Patinų „barzda“ didesnė negu patelių. Antramečių žvėrių ji pailgos formos. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė barzdos dalis nukrinta, „barzda“ pasidaro buka. Briedžiui būdinga didelė viršutinė lūpa, trumpa uodega, ilgos ir judrios ausys. Patelės nuo patinų skiriasi liaunesne priekine kūno dalimi, žemesniu gogu ir smailesnėmis kanopomis (Baleišis, kt., 1987).

Didesnė briedžio kūno dalis apaugusi tamsiai rudais plaukais. Papilvė, apatinė ir vidinė kojų dalys ir snukio galas šviesiai pilki. Patelių pauodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Žiemos kailio akuotplaukiai liemens srityje būna apie 10 cm ilgio, o sprandas ir gogas apaugę iki 20 cm ilgio plaukais. Vasaros kailio plaukai trumpesni ir tamsesni. Jaunikliai iki 3 mėnesių amžiaus būna žalos spalvos (Baleišis, kt., 1987).



1.5.1 pav. Briedis (Alces alces L.)
Šeriasi kartą per metus – balandžio – liepos mėn. Rugpjūčio – rugsėjo mėn. kailis tik sutankėja, plaukai pailgėja. Pirmamečiai jaunikliai pradeda šertis liepos mėn., o rugsėjo – spalio mėn. susiformuoja briedžiukų kailis, panašus į suaugusių, tik pilkšvesnis (Prūsaitė, kt., 1988).

Sveria 224-538 kg. Briedžiai turi 32-34 dantis. Raguoti būna tik patinai. Sunkiausi mūsų briedžių ragai sveria 15 kg. Daugiausia Lietuvos briedžiai turi 32 ragų šakas. Suaugę žvėrys ragus pradeda mesti po rujos spalio mėn., o baigia gruodį. Jauni patinai ragus nešioja iki vasario. Kovo-balandžio mėn. seniems briedžiams pradeda augti ragai, tačiau tik rugpjūčio pabaigoje nusivalo ragų oda (Baleišis, kt., 1987).

Be prakaito ir riebalų liaukų, odoje yra specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atsiveria prieš akis, tarp kanopų (tarpupirštinė) ir užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties čiurna (metatarsalinė) (Prūsaitė, kt., 1988).
1.5.2 Stirna (Capreolus capreolus L.)

Stirna – mažiausiais mūsų krašto kanopinis žinduolis. Kojos ilgos, liemuo iš šonų šiek tiek plokščias, kaklas ilgas, galva nedidelė. Uodega trumpa, jos beveik nematyti. Užpakalinės kojos truputį ilgesnės už priekines. Patinai nedaug stambesni už pateles (Prūsaitė, kt., 1988).

Plaukų danga vasara ir žiema labai skiriasi. Žiemą kailis tankus ir purus, o vasarą – retas, plaukai prigludę. Vasarą kailis raudonai arba gelsvai rudas, žiemą – rusvai pilkas. Kūno apačia truputį šviesesnė. Uodegos pamatą supa baltų plaukų „veidrodėlis“. Galvos spalva, ypač vasarą, gana kontrastinga: kakta tamsi, snukio galas juodas, smakras ir lūpų kampai balti, skruostai gelsvi. Pagal galvos spalvų piešinį galima nustatyti stirnos amžių. Jauniklių kailis (iki 2 – 3 mėn.) kaštoninis su keletu eilių šviesių dėmių (Prūsaitė, kt., 1988).



1.5.2 pav. Stirna (Capreolus capreolus L.)

Stirna šeriasi du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pavasarinis šėrimasis Lietuvoje trunka ilgiau negu rudeninis, nuo balandžio antros pusės iki gegužės pabaigos. Žieminis kailis slenka ištisais lopais, todėl besišerianti stirna atrodo nušiurusi. Pirmiausia išsišeria galva ir kaklas, po to šonai ir nugara, vėliausiai papilvė ir užpakalinė kūno dalis. Jauni ir sveiki žvėrys išsišeria ankščiau negu seni ir ligoti. Rudeninis šėrimasis būna rugsėjo pabaigoje ir spalio pirmoje pusėje. Žieminio kailio plaukai praauga ir paslepia vasarinius, kurie vėliau išbyra. Šėrimosi laikosi priklausomai nuo oro sąlygų kasmet šiek tiek skiriasi. Po šaltos snieginos žiemos pavasarinis šėrimasis vėluoja, o po lengvos žiemos būna ankstyvesnis (Bluzma, kt., 1987).

Stirna turi nemažai specifinių odos liaukų. Užpakalinių kojų išorinėje pusėje žemiau kulno ryškus tamsesnis pasišiaušusių plaukų šepetėlis, dengiantis metatarsalinę liauką. Stirnai einant, šepetėlis kliūva už žolių, palikdamas ant jų specifinį kvapą, pagal kurį kitoms stirnoms būna lengviau atpažinti arba susirasti savo gentainius. Panaši paskirtis ir tarpupirštinių liaukų, esančių kojų kanopas jungiančioje odos raukšlėje. Šių liaukų sekretas suteikia kvapą stirnos pėdsakams bei sutepa besitrinančių kanopų vidinį paviršių. Ypač didelės odos liaukos yra užpakalinių kojų tarpupirščiuose. Stirninai dar turi kaktinę odos liauką, esančią žemiau ragų. Nuo šios liaukos sekreto vasarą kaktos plaukai būna tarsi riebaluoti, sulipę ir susivėlę. Trindami kakta medžių kamienus, šakas, krūmus, stirninai liaukos kvapu pažymi savo teritoriją. Manoma, kad tam tikslui išskiriamas ir kaklo odoje esančių prakaito bei riebalų liaukų sekretas. Žiemą visų odos liaukų veikla labai susilpnėja, o vasarą, ypač per rują, suintensyvėja (Bluzma, kt., 1987).

Lietuvos stirnos didumu maždaug prilygsta stirnoms iš Skandinavijos. Vidurio Europos šalių ir Rusijos europinės dalies vakarinių rajonų. Rudenį suaugusių (3,5 m. ir vyresnių) patinų kūno masė 22 – 35,7 kg, patelių – 23,5 – 35 kg (Padaiga, 1996, Beleišis, kt., 1987).

Kaukolė yra smailėjančio kūgio formos, gana plati, su giliomis akiduobėmis. Patinų viršutinėje kaktikaulio dalyje virš akiduobių yra atgal pakrypusios išaugos – ragų kelmeliai. Skruostiniai dantys selenodontiniai. Viršutinės iltys būna labai retai (Prūsaitė, kt., 1988).