Vytauto didžiojo universitetas

1.5.3 Taurusis elnias (Cervus elaphus)

Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Nugaros linija už šiek tiek iškilusio gogo kiek įlinkusi. Kojos santykiškai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukes juodos, rainelės gelsvai rudos (Baleišis, kt., 1987).

Vasara elnių kailis rausvai rudas. Galva, kojų priekinė ir išorinė pusės tamsiai pilkos, vidinė – šviesiai pilka. Apie uodegą augantys gelsvai rudi plaukai sudaro vadinamąjį veidrodėlį, kurį iš šonų apjuostas tamsių plaukų juosta (Padaiga, 1969). Papilvė blankiai rusva ar gelsva. Patelių kaklo ir nugaros viršuje eina siaura tamsi išilginė juosta. Žieminis kailis pilkai rudas, durpių spalvos. Patinų papilvė juoda, jie tamsesni už pateles. Patelių papilvė šviesiai pilka ar beveik balta. Žiemą plaukai dvigubai ilgesni negu vasarą. Ilgi plaukai ant patinų kaklo sudaro karčius (Prūsaitė, kt., 1988).

Jauniklių kailis pirmųjų metų vasarą dėmėtas – baltos arba gelsvai baltos dėmelės išsidėsčiusios rausvai rudame fone. Dažnai neryškiai dėmėti būna ir antramečiai elniai, o kai kada – ir suaugę (Prūsaitė, kt., 1988).

1.5.3 pav. Taurusis elnias (Cervus elaphus)
Odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria duobutėse prieš akis ir užpakalinės pėdos išorinėje pusėje (metatarsalinės liaukos) . Tarp kanopų yra nedidelė tarpupirštinė liauka. Patinų apatinėje uodegos pusėje, netoli jos pamato, funkcionuoja cirkumkaudalinė liauka, kuri ypač padidėja rujos periodu. Patelių kaktoje yra liaukų, kurių funkcija dar neišaiškinta. Rujojant šios liaukos taip pat padidėja (Prūsaitė, kt., 1988).

Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasario šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasi iki birželio. Ankščiausiai išsišeria jauni žvėrys. Paskutinės išsišeria vedžiojančios jauniklius patelės ir nesveiki gyvūnai. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki spalio pabaigos. Patinams plaukai ant kaklo („karčiai“) pradeda augti jau rugpjūčio pabaigoje. Kaip ir pavasarį, pirmieji išsišeria jauni žvėrys, o senesni, vedžiojančios jauniklius patelės ir ligoti žvėrys – vėliau (Baleišis, kt., 1987).

Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė, be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos, 142,8 (129 – 162) kg, patelių – 69 (62 – 81) kg. Taigi patino kūno masė yra dvigubai didesnė negu patelės (Baleišis, kt., 1987).

Tauriojo elnio kaukolė masyvi, jos veidinė dalis ilga. Ragų kelmeliai beveik statmeni kaktikauliui. Turi viršutines iltis, bet senų elnių jos gali būti iškritusios (Prūsaitė, kt., 1988).

Ragus turi tik patinai. Ragą sudaro kamienas ir nuo jo atsišakojusios šakos. Vainikėlio formos pamatinė kamieno dalis vadinama „rože“, o rago suaugimo su kelmeliu paviršius – parage. Ragų paviršius išraižytas vagelių, kurias palieka ragą maitinusios kraujagyslės, ir nusagstytas kauburėliais, vadinamais „perlais“. Pirmoji prie pat „rožės“ esanti šaka vadinama akine, antroji – tarpine (ledine) , trečioji – pokarūnine. Kamieno viršūnėje esančios šakos sudaro karūną. Karūna būna įvairios formos. Kartais karūnoje būna „vilkinė“ šaka, kuri atsišakoja į priekį nuo kamieno. Ragus meta vasario – kovo men., o nauji užauga iki rugpjūčio pabaigos (Prūsaitė, kt., 1988).
1.5.4 Danielius (Cervus dama L.)

Danielius mažesnis už taurųjį elnią, bet daug didesnis už stirną. Palyginus su šiais žvėrimis, danielius yra ne toks grakštus: liemuo storokas, kresnas, kojos trumpokos, kaklas gana ilgas, galva plati, aukšta, ausys trumpos. Patinai stambesni už pateles, turi savotiškos formos ragus, apie lytinę angą papilvėje matyti ilgų plaukų šepetėlis. Kailio spalva patinai nuo patelių nesiskiria (Bluzma, kt., 1987).

Vasarą kailis gelsvai rudas, plytinio atspalvio, liemuo išmargintas baltomis dėmėmis, kurios dažnai išsidesčiusios eilėmis, o kartais susilieja ir sudaro šviesias juostas. Link nugaros spalvos sodresnės, į apačią – šviesėja. Nugaros viduriu eina tamsi juosta, ypač ryški kryžkaulio srityje. Pasturgalyje apie uodegą nedidelis baltas „veidrodėlis“, iš viršaus ir iš šonų apvestas juodų plaukų juostele. Uodega balta, su juoda išilgine juosta per vidurį. Kaklo apačia šviesi, galva ruda arba rusva, snukio galas apie lūpas ir juosta apie akis – šviesūs. Ausų išorinė pusė ruda, o vidinė – pilkšva. Krūtinės apačia, papilvė, vidinė ir užpakalinė kojų pusės baltos arba pelenų spalvos. Žiemą kailio plaukai daug ilgesni ir tankesni nei vasarą, o kailio spalvos blankesnės ir vienodesnės. Kailio dėmėtumės žiemą ne toks ryškus, kartais neįžiūrimas. Jaunikliai visada ryškesnių spalvų negu suaugę, geriau matyti kailio dėmėtumas. Šeriasi danieliai du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. (Bluzma, kt., 1987).

Ragai pusiau mentiški: jų kamieno apatinė dalis ir dvi stambios, į priekį nukreiptos šakos yra apvalaus skerspjūvio, o viršutinė dalis – plokščia. Suaugę danieliai ragus meta balandžio – gegužės mėn. (senesni ankščiau, jaunesni ir ligoti – vėliau) . Netrukus pradeda augti nauji, kurie iki rugpjūčio mėn. sukaulėja (Prūsaitė, kt., 1988).

Suaugusių patinų ragai turi savotišką, tik danieliui būdingą formą. Apatinėje dalyje ragų kamienai ir dvi priekinės šakos (akinė ir tarpinė, arba pomentinė) yra apvalūs, tuo tarpu viršuje ragų kamienai suplokštėja, virsta plačia mente su daugeliu nedidelių ataugų viršutiniame krašte. Tokia mentė primena gaidžio skiauterę. Žiūrint iš priekio, ragai turi lyros formą: kamienai nuo kaktos eina i šonus ir atgal, o po to išlinksta aukštyn. Priekinė ir užpakalinė mentės šakos dažniausiai palinkusios i vidų. Ragų spalva bronzinė, kartais šviesiai gelsva (Bluzma, kt., 1987).



1.5.4 pav. Danielius (Cervus dama L.)

Danielių kūno ilgis apie 140 cm, aukštis ties mente 80 – 100 cm, uodegos ilgis 15 – 25 cm, kūno masė 50 – 125 kg, kaukolės ilgis 254 – 290 mm (Bluzma, kt., 1987).

Kaukolė plati, ypač kaktos srityje. Kaktos plotis siauriausioje vietoje tarp orbitų ir ragų kelmelių didesnis už kaukolės smegeninės dalies plotį. Kaukolės bendras ilgis 254 – 290 mm (Prūsaitė, kt., 1988).
1.5.5 Dėmėtasis elnias (Cervus nippon T.)

Dėmėtasis elnias yra mažesnis už taurųjį elnią, bet gerokai didesnis už stirną, labai grakštus – ilgos plonos kojos, lieknas kaklas, nedidelė galva. Į akis krinta dėmėtas kailis (vasarą) ir palyginti ilga uodega. Patinas turi ragus, stambesnis už patelę. Kailio spalva sezoniškai kinta. Vasarą kailis raudonai rudas, su baltomis dėmėmis, kurios arčiau nugaros mažesnės, bet ryškesnės, o šonuose didesnės ir ne tokios ryškios. Dažnai dėmės išsidėsčiusios eilėmis. Kartais jos susilieja ir sudaro išilginius ruožus. Dėmėtas kailis vasarą miške labai gerai maskuoja žvėris. Nuo nugaros i kūno apačią kailio spalva šviesėja. Vasarą skiriasi abiejų lyčių galvos spalva: patelių galva šviesiai rusva, patinų tamsiai pilka. Patinų kaklas apaugęs ilgesniais ir tamsesniais plaukais negu patelių. Nuo pakaušio per sprandą ir nugarą eina tamsi juosta, kuri kryžkaulio srityje tarsi išskysta, bet vėl išryškėja uodegoje. Patinų uodegos pakraščiai balti, patelių geltoni. Apatinė uodegos pusė pilka. Pasturgalis abipus uodegos pamato ir žemiau apaugęs ilgais baltais plaukais, kurie sudaro nedidelį trikampio formos „veidrodėlį“, apjuostą tamsių plaukų juostele (Bluzma, kt., 1987).

Žieminis kailis pilkai rusvas, vienodesnės spalvos. Tamsi juosta išilgai nugaros neryški, dėmių dažniausiai visai nematyti. Subrendę patinai žiemą ant kaklo turi savotiškus karčius. Žieminio kailio plaukai daug ilgesni, tankesni, bet ne tokie tvirti kaip vasarinio. Jauniklių kailio dėmėtumas vasarą ryškesnis negu suaugusių žvėrių (Bluzma, kt., 1987).



1.5.5 pav. Dėmėtasis elnias (Cervus nippon T.)

Dėmėtųjų elnių patinai kaip ir visų elninių žvėrių patinai yra didesni negu patelės, aukštesni, ilgesni už jas. Laukinio dėmėtojo elnio kūno masė: patinų 104 – 139 kg , patelių 60 – 92 kg. Kūno ilgis: patinų 168 – 186 cm, patelių 149 – 176 cm. Patinų kūno aukštis ties mente 104 – 112 cm, patelių kūno aukštis ties mente 87 – 98 cm.

Kaukolė panaši į tauriojo elnio, tik mažesnė (265 – 335 mm ilgio) , būgninės kameros labiau išsipūtusios ir apvalesnės, jų paviršius lygesnis. Nuo danieliaus kaukolės skiriasi siauresne kakta. Dėmėtasis elnias visada turi viršutines iltis (Prūsaitė, kt., 1988).

Suaugusių patinų ragai yra palyginti nedideli (ilgis 50 – 80 cm, masė 0,8 – 1,8 kg) , turi po 4 – 5, retai iki 7 šakų. Ragų spalva tamsiai ruda, viršūnės šviesios. Pavasarį, balandžio ir gegužės mėnesiais, seni ragai numetami ir netrukus ima augti nauji. Pirmieji ragai išauga antraisiais gyvenimo metais ir primena nedidelius strypelius ( iki 20 – 30 cm ilgio) . Rudeniop nuo jų nuvaloma oda ir nešiojami iki numetant kitą pavasarį (Bluzma, kt., 1987).

1.6 Lietuvoje aptvaruose auginami ne Lietuvos elniniai žvėrys
1.6.1 Dovydo elnias (Elaphurus davidianus)

Stambus, savotiškos išvaizdos elnias. „Keturi viename“ – taip vadina šį elnią kinai, įžvelgdami jo panašumą į taurųjį elnią, kupranugarį, karvę ir asilą. Kūno aukštis 115 – 140 cm, masė 150 – 200 kg. Ilgas liemuo, trumpas kaklas, ilga (apie 50 cm) uodega su ilgais plaukais ant galinės dalies. Labai didelės priešakinės liaukos. Kojos ilgos, kanopos didelės, šoninės kanopulės taip pat gerai išsivysčiusios, žvėriui einant siekia žemę. Vasarą didžioji kūno dalis gelsvai pilka, pilvas gelsvai rudas. Žiemą kailis tankesnis, pilkai rudas. Ant kaklo šonų ilgesni plaukai sudaro savotiškus karčius. Ilgesni plaukai ir ant keteros. Ant kryžmens ir kaklo šono būna verpetu susisukę plaukai. Jaunikliai šviesiai rudi su neryškiomis gelsvai baltomis dėmėmis. Ragai iki 87 cm ilgio, labai saviti, nes visos šakos nuo kamieno atsišakoja atgal (Baleišis, 2006).

Dovydo elniai gyvena pelkėtose vietovėse ir palei vandens telkinius, minta pelkių ir vandens augalais. Dovydo elnias vienintelis iš elninių meta ir išaugina naujus ragus du kartus per metus. Rujoja birželio – liepos mėnesiais. Nėštumas trunka 8,5 mėnesio. Gimsta 1 jauniklis. Lytiškai subręsta antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais (Baleišis, 2006).



1.6.1 Dovydo elnias (Elaphurus davidianus)
1.6.2 Šiaurinis elniais (Rangifer tarandus)

Būdingi žvėries požymiai – ilgas kūnas, palyginti trumpos kojos su plačiomis, viršūnėmis į vidų užlinkusiomis kanopomis. Šoninių pirštų kanopulės didelės siekia žemę, sudarydamos papildomą atramą. Kūno aukštis 110 – 140 cm, masė 100 – 220 kg. Plaukai tankūs. Akuotplaukių šerdyje yra daug oro, dėl to jie trapūs, bet pasižymi geromis termoizoliacinėmis savybėmis. Ant kaklo plaukai ilgesni ir sudaro savotiškus nukabusius karčius. Kojos apaugusios trumpais, bet labai tvirtais plaukais. Aplink kanopas ir tarp jų ilgesni, tankūs ir stangrūs plaukai padidina kanopų atraminį plotą. Plaukais apaugęs netgi plotas tarp šnervių, tuo tarpu kitų elninių ši vieta plika. Vasarą kūną dengia plikai rudi trumpoki ir plonesni plaukai. Ant kaklo plaukai šviesesni. Žiemą plaukų spalva kinta nuo tamsių iki labai šviesių atspalvių (Baleišis, 2006).

Patinai ir patelės su ragais. Tai išimtinis atvejis elninių šeimoje. Patinų ragai didesni. Jie lanku išlinkę atgal, aukštyn ir į priekį. Ragų kamieno apatinėje dalyje į priekį atsišakoja akinė ir antroji šakos, kurios savo ruožtu vėl šakojasi, o jų galinės dalys dažnai būna mentiškai išplatėjusios. Trečioji šaka nuo kamieno atsišakoja atgal, o viršutinės šakos nukreiptos atgal ir aukštyn. Viršutinė rago dalis būna suplokštėjusi (Baleišis, 2006).

Gyvena tundroje, miškatundrėje, šiauriniuose miškuose, kalnuose. Visais metų laikais šiauriniai elniai minta kerpėmis, kurias sugeba atkapstyti iš po 70 – 80 cm gylio sniego dangos. Vasarą taip pat minta žoline augalija, beržų keružių ir karklų lapais, ūgliais, grybais. Dėl baltymų ir mineralinių medžiagų trūkumo pašaruose šiauriniai elniai ėda lemingus, ant žemės perinčių paukščių kiaušinius ir jauniklius(Baleišis, 2006).

Rujoja rugsėjo – spalio mėnesiais. Po rujos patinai numeta ragus, o patelės juos meta atvedusios jauniklius (gegužės – birželio mėn.). Nėštumas trunka iki 246 dienų. Gimsta 1, labai retai 2 jaunikliai, kurie subręsta antraisiais gyvenimo metais (Baleišis, 2006).



1.6.2 Šiaurinis elniais (Rangifer tarandus)
1.7 Bioekologinės elninių žvėrių savybės
1.7.1 Elninių žvėrių konkurencija

Nustatant miškuose įvairių rūšių elninių žvėrių elementarių populiacijų leistiną tankumą bei gausumą, kai jie visi gyvena kartu, būtina žinoti stirnos, elnio ir briedžio konkurenciją dėl teritorijos bei pašarų. Ypač tai susiję su žiemos periodu, neturtingu natūralių pašarų – medžių ir krūmų ūglių bei žievės, kurie pagal minimumo dėsnį yra vienas iš svarbiausių elninių žvėrių gausumą ribojančių veiksnių. Įvairių rūšių elninių žvėrių konkurencijos laipsnis nustatomas pagal jų pasiskirstymo įvairiuose medynuose ir kituose biotopuose sutapimą, pašarų raciono sudėtį ir panašumą, medelių ir krūmų ūglių skabymo bei žievės laupymo aukštį ir šių pašarų sudedamąją dalį bendrame balanse (Padaiga, 1996).

Nepriklausomai nuo miškų rūšinės sudėties bei augimviečių sąlygų stirnos ir elnio pastovaus laikymosi ir žiemos konkurencijos vietos sutampa. Esant dideliam elnių tankumui, jie išstumia stirnas iš pastovaus laikymosi ir žiemos konkurencijos vietų, kurios palieka bendros (viržinių ir mėlyninių tipų pušų jaunuolynai, drebulių kirtimo vietos ir kt.) su briedžiais. Tai rodo tiesioginę stirnos teritorinę konkurenciją su elniu, o elnio – dalinę su briedžiu (Padaiga, 1996; Belova, 2001).

Pagal mitybos specializaciją stirna ir elnias priskiriami prie žoline augalija, medžiais, krūmais ir krūmokšniais, o briedis – medžiais bei krūmais mintančių žvėrių. Žiemą stirna ir elnias yra tiesioginiai konkurentai, o briedis šiuo atžvilgiu – dalinis konkurentas, mintantis medžių ir krūmų ūgliais bei žieve (Padaiga, 1996).

Stirna skabo medelių ir krūmų ūglius 0,1-1,2 (1,3-1,4) m aukštyje, elnias – 0,1-1,8 (2,0) m ir briedis – 1,0-2,2 (2,5) m aukštyje. Daugumos medelių ir krūmų nuskabytų ūglių skersmuo yra iki 5-6 mm. Stirna skabo plonesnius, o elnias ir briedis – storesnius ūglius. Elnias laupo medžių žieve 0,6-1,7 (0,1-2,0) m, o briedis – 1,2-2,1 m aukštyje. Pagal medelių ir krūmų ūglių skabymo aukštį tiesioginis stirnos konkurentas yra elnias, o elnio – briedis (Padaiga, 1996).

Dėl lapuočių medelių bei krūmų teikiamų pašarų stirna ir elnias yra tiesioginiai, o briedis pastarųjų rūšių atžvilgiu – dalinis konkurentas. Konkurencija dėl eglių ir pušų tarp stirnos, elnio ir briedžio šių rūšių medžių pagrindinėse augimvietėse išryškėja tik nualinus lapuočių medelių bei krūmų žiemos ganyklas (Padaiga, 1996).

Visuose miškuose elniai, vartodami pašarams lapuočių medelius, krūmus bei drebulių kirtimo atliekas, labai nuskurdina stirnų ir briedžių ganyklas ir sumažina šių rūšių žvėrių tankumą. O patys elniai, kaip labiau specializuoti žolėdžiai, gali išsiganyti ir toliau gausėti dėl žemės ūkio naudmenų. Briedis iki šiol tebėra medėdis, o stirna pagal šį požymį užima tarpinę padėtį tarp elnio ir briedžio(Padaiga, 1996).
1.7.2 Briedžių gyvenamoji aplinka

Briedis yra dendrofaginė rūšis, todėl gyvena sumedėjusia augalija apaugusiuose plotuose. Aptinkami miškų pakraščiuose, drėgnuose lapuočių medynuose, mažuose miškeliuose ir net krūmynuose. Vasarą mėgsta ūksmingas ir pelkėtas vietas, nes yra jautrūs aukštai temperatūrai. Žiemą telkiasi pušų ir drebulių jaunuolynuose. Minta daugiausiai medžių ir krūmų lapais bei žoline augalija. Itin mėgsta aukštaūgius, pelkinius ir vandens augalus. Žiemą ir ankstyvą pavasarį medžių ir krūmų ūgliai bei žievė yra pagrindinis briedžių maistas. Labiausiai mėgsta pušų, drebulių, karklų ir beržų ūglius, taip pat laupo drebulių žievę (Baleišis, kt., 1987)

1.7.3 Stirnų gyvenamoji aplinka

Lietuvoje stirna dažniausiai gyvena miške. Labiausiai mėgsta nedidelius, šviesius lapuočių bei mišriuosius miškus su gausiu pomiškiu ir traku, apsuptus dirbamųjų laukų. Juo miškas įvairesnis, juo daugiau jame pelkučių, krūmuotų pievų, retmių, atžalynų, kirtimų, tuo jis tinkamesnis stirnai. Mažiausiai stirnai tinkami dideli spygliuočių masyvai, nes čia prastos mitybos sąlygos, menka biotopų įvairovė. Kerpiniuose ir žaliasamaniuose pušynuose, kurie ypač paplitę pietryčių Lietuvoje, didelę dalį užima plotai, kur stirna nuolatos negyvena, o tik užklysta. Grynuose eglynuose, kurie ypač paplitę Žemaičių aukštumoje, stirna dažnesnė atželiančiuose kirtimuose, pamiškėse ir pelkėtuose plotuose, kur gausu šaltekšnių, karklų, beržų. Mišriuose ir lapuočių miškuose stirna gyvena praktiškai visame miško plote, dėl to žvėrių čia daug ir jie pasiskirstę vienodžiau (Baleišis, kt., 1987).

Be miškų, svarbus stirnos biotopas yra agroželdiniai, t. y. laukuose esantys maži miškeliai, gojeliai, krūmai, augalijos apsauginės juostos, sodai, sodybviečių želdiniai ir pan. Didesniuose iš jų stirna dažnai gyvena nuolatos, o į mažesnius keliasi gyventi sezoniškai arba periodiškai juose apsilanko (Baleišis, kt., 1987).
1.7.4 Tauriųjų elnių gyvenamoji aplinka

Labiausiai mėgsta lapuočių ir mišrius miškus, augančius derlinguose dirvožemiuose. Visais metų laikas naktimis lankosi ir miškus supančiose žemės ūkio naudmenose. Vasarą žemės ūkio plotuose, ypač kukurūzų pasėliuose, būna ir dieną (Prūsaitė, kt., 1988).

Elnių pasiskirstymas gyvenamojoje teritorijoje priklauso nuo miško medynų sudėties, metų laiko, žvėrių tankumo, žemės ūkio kultūrų pamiškėse, augalų fenofazių ir kitų veiksnių. Miškuose, kur elnių tankumas mažas ar vidutinis (iki 15 – 16/ 1000 ha) , žiemą jie telkiasi ir pastoviai laikosi drebulių kirtavietėse, II – IV amžiaus klasių medynuose su lapuočių pomiškiu ir gausia žoline augalija, puskrūmiais apaugusiuose plotuose. Į laukus išeina rečiau. Kai žvėrių gausu (100 – 240/ 1000 ha) ir nualintos žiemos ganyklos, elnių pasiskirstymas žiemą nebepriklauso nuo miško tipo ir medynų amžiaus bei rūšinės sudėties. Jie telkiasi tik drebulių kirtavietėse, puskrūmių plotuose, prie šėryklų ir intensyviai eina į laukus (Prūsaitė, kt., 1988).
1.7.5 Danielių gyvenamoji aplinka

Mėgsta nedidelius lapuočių ir mišrius miškus, kur gausu žolinių augalų ir krūmų. Vasarą laikosi miško pievose, pamiškėse, žiemą – jaunuolynuose, atželiančiuose kirtimuose, krūmynuose. Gana sėslūs (Prūsaitė, kt., 1988).

1.7.6 Dėmėtųjų elnių gyvenamoji aplinka

Dėmėtasis elnias – tipiškas šilto ir švelnaus klimato gyventojas, neprisitaikęs gyventi atšiaurią žiemą ir kai gilu sniego. Itin jie mėgsta raižytus neaukštų kalnų šlaitus, apaugusius plačialapiais ąžuolų, uosių, klevų, liepų bei įvairių šiltamėgių medžių miškais, kur yra daug slapstytis tinkamų ūksmingų tankmių, vešlia žole apaugusių retmių ir aikštelių. Didesnių spygliuočių miškų nemėgsta. Į Lietuvą atvežti dėmėtieji elniai mišriame Durbavos miške taip pat laikosi vietose, kur įvairesni plotai, palankios mitybos ir slapstimosi sąlygos. Vasarą jie dažnai ganosi miško pievose, aikštėse, naktį išeina į gretimus laukus, kur minta žemės ūkio kultūromis (Baleišis, kt., 1987).

1.7.7 Elninių žvėrių veisimasis

Dauguma briedžių lytiškai subręsta trečiaisiais, dalis – antraisiais ir atsiliekantys – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Patinas per rują apvaisina keletą patelių (Baleišis, kt., 1987).

Rujos metu briedžiai (patinai) išmuša rujos duobes, kurias gausiai apšlaksto šlapimu ir agresyvūs vaikšto po mišką trindami ragus į krūmus ir medžius. Šitokiu būdu treniruojasi susitikimui su kitu patinu. Patelės rujos metu išskiria kvapą, kuris vilioja patinus. Be cheminių viliojimo medžiagų yra naudojamas ir garsas. Šį būdą naudoja tiek patelės, tiek patinai, tačiau jų skleidžiamas garsas yra skirtingas. Patelių balsas primena užtęstą stenėjimą, o patinai į tą garsą atsako „kvaksėjimu“. Patelės rujoja 7 – 10 dienų, tačiau geriausia, jei jos susiranda patiną per 24 valandas. Praėjus šiam laikui ir nesusiradus patino, ruja pasikartoja po 18-20 dienų (Selickas T., 2008).

Briedės nėštumas trunka 7,5 – 8 mėnesius. Patelė atveda 1 – 2, labai retai 3 jauniklius. Tik ką gimęs briedžiukas vidutiniškai sveria 11,6 (6 – 16) kg. Pirmąjį mėnesį per parą jis priauga 200 – 300 g, antrąjį – 500 – 600 ir 3 – 4 mėnesį – 900 g, kai kurie jaunikliai – iki 1200g (Baleišis, kt., 1987).

Stirna lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Tačiau kartais patelės apvaisinamos dar pirmą gyvenimo rudenį ir, būdamos metų amžiaus, susilaukia jauniklių (Baleišis, kt., 1987).

Rujoti pradeda liepos antroje pusėje. Per rują (tai trunka apie mėnesį) patelės laikinai atsiskiria nuo jauniklių, o patinai tampa neatsargūs, agresyvūs ir ypač saugo savo individualią teritoriją. Suradęs rujojančią patelę, patinas neatsitraukdamas ją sekioja, stengdamasis neišleisti iš savo teritorijos. Patelė rujoja 2 – 4 dienas. Rujos laikotarpiu patinas susiporuoja su 2 – 3 patelėmis. Taigi šie žvėrys yra riboti poligamai (Prūsaitė, kt., 1988).

Nėštumo trukmė 9,5 mėn., bet embrionų vystimuisi būdinga latentinė stadija (apie 4,5 mėn.) ir intensyviai auga apie 5 mėn. Naujagimiai vidutiniškai sveria 1,9 kg. Po mėnesio jų kūno masė padidėja iki 4 – 5 kg, o po dviejų – iki 8 – 9 kg. Dviejų trijų savaičių stirniukai jau bando ėsti žolę, o dar po mėnesio minta beveik vien tik augaliniu maistu (Prūsaitė, kt., 1988).

Taurieji elniai rujoja nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Rujos kulminacija – rugsėjo antras dešimtadienis. Fiziškai išsivystę patinai prieš rują užima individualias teritorijas. Tokią teritoriją patinas žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, nutrindamas ir aplaužydamas ragais medelius ir garsiai riaumodamas. Suaugęs patinas jaunus ir silpnesnius elnius iš savo teritorijos išveja, o su stipresniais varžovais rungiasi turnyrinėse kovose. Turnyrinėse kovose dalyvauja jau nuo 5 – 7 metų amžiaus, bet paprastai rungiasi 7 – 11 metų patinai. Senesni turnyrinių kovų vengia, Aktyviai rujojantys patinai beveik nesimaitina, todėl netenka 20 – 25% masės (Prūsaitė, kt., 1988).

Patelės nėštumas trunka 8 mėn. Jauniklį (dažniausiai 1) atveda gegužės pabaigoje, ar birželio pradžioje. Tik gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Po kelių valandų jis geba eiti, o po 2 dienų – ir bėgti. Ketverių savaičių pradeda maitintis žole, bet vaikšto su motina (Prūsaitė, kt., 1988).

Danielius lytiškai subręsta antraisiais, trečiaisiais gyvenimo metais, bet patinai paprastai rujoja tik 4 – 5 metų. Ruja dažniausiai būna spalio mėnesį. Per rują suaugę patinai, iki tol laikėsi atskirai, prisijungia prie patelių būrio, išvydami iš ten jaunus patinus. Tuo laiku patinai būna labai aktyvūs, praranda įprastą atsargumą, tarp jų dažnai kyla įnirtingos grumtynės. Sutemus, vakare ir ryte, dažnai girdėti kosėjimą priminantis rujojančių patinų balsas. Patelės nėštumas trunka apie 8 mėnesius. Birželio ir liepos mėnesiais patelės, atsiskyrusios nuo būrio, nuošaliose miško vietose atveda po vieną, rečiau – po du jauniklius. Užgimę jaunikliai keletą dienų paprastai guli pasislėpę žolėje. Vėliau pradeda sekioti paskui motiną ir laikosi su ja iki kitos vasaros. Jaunikliai auga sparčiai ir 4 savaičių amžiaus pradeda ėsti augalinį maistą. Patelė žindo jauniklius iki rujos, o kartais ir ilgiau (Baleišis, kt., 1987).

Laukinis dėmėtasis elnias rujoja spalio mėnesį. Elnininkystės ūkiuose bei pabėgusių į laisvę žvėrių rujos laikas labai išsitęsia. Per rują suaugęs patinas, iki tol laikęsis atskirai, prisijungia prie patelių ir akylai saugo jas nuo kitų patinų. Su vienu patinu būna 3 – 5 patelės. Per rują patinai būna labai aktyvūs, judrūs, tampa neatsargūs, mažai ėda, gerokai suliesėja. Tuo laiku girdėti savotiškas patinų riaumojimas. Savo teritorijoje patinai tam tikruose vietose, įnirtingai badydami ragais medį ar krūmą, laužydami jo šakas, ištrypia kelių kvadratinių metrų plotą, išminko kanopomis žemę, čia pat šlapindamiesi ir dažnai voliodamiesi (Baleišis, kt., 1987).

Patelės nėštumas trunka beveik 8 mėnesius. Jaunikliams atvesti patelės pasirenka nuošalias, aukšta žole apaugusias miško vietas. Gimsta jaunikliai gegužės mėnesį, dažniausiai po vieną. Maždaug savaitę laiko jauniklis, maitindamasis vien pienu, nejudėdamas guli žolėje. Vėliau pradeda sekioti paskui motiną. Mėnesio amžiaus ir dar besimaitindami motinos pienu, jie jau nemažai suėda ir augalinio maisto. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais, bet patinai dažniausiai rujoja tik sulaukę 3 – 4 metų (Baleišis, kt., 1987).